Pradėsiu nuo to, jog suvokiu, kad esu valdančiosios koalicijos Liberalų ir centro frakcijos narys, suvokiu, kad turėčiau kartu su koalicijos partneriais balsuoti už vyriausybės pateiktą biudžetą, jį lydinčius įstatymus, bet negaliu balsuoti prieš savo įsitikinimus, negaliu ir nenoriu apgaudinėti savęs bei nuvilti manimi patikėjusių Lietuvos žmonių.
Metų eigoje susipažinęs su Seimo darbo specifika suprantu, kad dalis balsuoja, nes tiki tuo už ką balsuoja, dalis dėl to, jog turi savo nuomonę, bet bijo frakcijos rūstybės, dalis dėl to, jog yra tiesiog suklaidinti, dar dalis dėl to, jog siekia išsaugoti savo šiltas kėdes Seime ar Vyriausybėje, dalis, gal būt, dar dėl kažko. Tikrai suvokiu biudžeto svarbą, bet negaliu sutikti su pastarųjų metų konservatorių politika, juolab kad jau turime karčios patirties, kai naktinio mokesčių perversmo metu patikėjome, jog tai vienintelė išeitis esamoje situacijoje ir buvome suklaidinti. Už tai atsakomybę reikia prisiimti mums visiems. Visiems kartu ir kiekvienam atskirai. Manau, kad ir koks svarbus bebūtų biudžeto priėmimas, negalima eiti vėl tuo pačiu keliu - nematyti esmės, o tik besąlygiškai pritarti.
Daug pažadų ir viltingų kalbų metų eigoje girdėjau iš koalicijos partnerių ir paties ministro pirmininko, bet tai didžia dalimi ir liko tik tušti žodžiai. Todėl dabar, kai vėl atėjo laikas balsuoti už ateinančių metų biudžetą, man asmeniškai sunku dar kartą patikėti koalicijos partneriais su ministru pirmininku priešakyje. Šių sunkių metų eigoje, tiek LiCS frakcijos vardu, tiek ir asmeniškai siūlėme ne vieną sprendimą, kuris, mūsų nuomone, galėjo pasitarnauti Lietuvos ūkio gaivinimui arba bent jo smukimo mažinimui, bet nuolatos būdavome neišgirsti, o kartais net atvirai ignoruojami didesnių koalicijos partnerių. Net mūsų siūlomi skirtingi PVM dydžiai, kurie ypatingai svarbūs darbo jėgai imlioms verslo sritims ir yra įtraukti į A. Kubiliaus pasirašytą nacionalinį susitarimą, net nepradėti svarstyti. Atrodytų tiek nedaug – tik įstatymo pateikimas ir svarstymo pradžia, bet net ir šiuo klausimu didieji koalicijos partneriai liko kurti ir užsispyrę.
Negi mes, politikai, kuriems Lietuvos žmonės patikėjo valstybės vairą, manome, jog užtenka pasakyti visuomenei “atsiprašau už padarytas klaidas”? Klaidos akivaizdžios, todėl pagaliau pripažinus klaidas, reiktų jas pradėti taisyti. Deja, bet Vyriausybė to nedaro, į ką teisingai atkreipė dėmesį ir LR Prezidentė. Ir ne dalį klaidų reikia ištaisyti, bet visas. Ministras pirmininkas visuomenei sako vieną, o daro kitą, todėl natūraliai kyla abejonės dėl atsiprašymo nuoširdumo.
Dar šių metų pradžioje vienų valdančiosios koalicijos pusryčių metu sakiau, jog netikiu siūlomu antikriziniu planu ir klausiau, kodėl pigiai nesiskoliname iš Tarptautinio valiutos fondo (TVF), kai iš esmės darome gal net daugiau negu tuo metu būtų pareikalavęs TVF. Tuo metu p. Kubilius atsakė, jog TVF gali pareikalauti mažinti pensijas, o vyriausybė to jokiu būdu nedarys, nes tai būtų neteisinga. Šiuo metu pensijos jau sumažintos, bet vietoje pigių pinigų, turime naudotis brangiais, taip dar labiau apsunkindami biudžeto naštą. Vyriausybė skolinasi iš bankų už dideles palūkanas, o bankai nebeskolina verslui. Verslas spaudžiasi, dėl sujauktos mokesčių politikos, padidėjusių mokesčių traukiasi į šešėlį, o vyriausybė, kaip strutis įkišęs galvą į smėlį, neva to nepastebi.
Kad Vyriausybė vykdo bankams palankią politiką rodo ir visų įstatymų, kurie bent šiek tiek liečia bankinį sektorių, svarstymai seime. Nepritarta niekam, kas galėtų palengvinti piliečių ar Lietuvos įmonių situaciją ir nors šiek tiek pažabotų bankus, visų pirma švediškus. Beje, visi Lietuvoje svarstyti tokio pobūdžio įstatymai sėkmingai veikia daugelyje Europos Sąjungos šalių, o bankai ten ir verslą kredituoja, ir tuo pačiu sėkmingai dirba.
Derėtų prisiminti kaip Seime vyko įstatymų svarstymai dėl fizinių asmenų bankroto, įmonių restruktūrizavimo, kreditų grąžinimo termino atidėjimo žmogui susidūrus su laikinais sunkumais ir t.t.. Visi tokio pobūdžio projektai buvo konservatorių sustabdyti ar per Vyriausybę užblokuoti.
Ar teisinga tarnauti bankininkams, sąmoningai ar nesąmoningai padėti jiems savintis Lietuvos žmonių ir įmonių turtą, už paskolas mokėti didžiules palūkanas mokesčių mokėtojų pinigais ir tuo pačiu metu kėsintis į jautriausius visuomenės sluoksnius mažinant sąžiningai žmonių uždirbtas pensijas?
Mano nuomone, mažinti pensijas, kai neįgyvendintas praktiškai nei vienas Saulėtekio komisijos sprendimas, neatlikta žadėta vyriausybės reforma, nesumažinta biurokratų armija, tebemokami didžiuliai priedai lojaliems ministerijų darbuotojams, praktiškai neveikia žadėta ir vis dar tebežadama verslo skatinimo programa, nebekalbant jau apie taip išreklamuotą būstų renovacijos programą, kuri taip ir nepajudėjo, ir dar aibė žadėtų, bet nepadarytų darbų, yra ir neteisinga ir nesąžininga visuomenės atžvilgiu.
Todėl nebalsavau ir nebalsuosiu nei už pensijų mažinimą, nei už tokį 2010 metų biudžetą, kuris sudarytas ne tais prioritetais remiantis ir yra tiesiog socialiai neteisingas, nekalbant jau apie kai kurias sritis, kurioms finansavimas mažinamas drastiškai žlugdant visą sektorių, pavyzdžiui sporto.
Nesuvokiau ir nesuvokiu Finansų ministerijos biudžeto balansavimo metodikos, kai nupjovę nuo vienos dalies prideda kitai ir mano taip balansuojantys biudžetą, o iš tikro tik dar labiau padidina jo deficitą. Pavyzdžiui, buvo sakoma, kad jei nebus padidintos Sodros įmokos 2%, valstybė negaus 400 mln. pajamų, bet jie tuo metu net nepaskaičiuoja, kad dėl jau eilinio verslo sąlygų apsunkinimo ir jo dar didesnio traukimosi į šešėlį, toks jų sprendimas gali pareikalauti jau ne 400 mln., o viso milijardo? Ekonomika ne matematika ir čia 2+2 ne visada 4...
Tenka apgailestauti, kad ir kai kurie LiCS frakcijos nariai to vis dar nenori suprasti. Bet aš tikiu kolegomis, todėl esu ir liksiu frakcijoje, nes neprarandu vilties įtikinti, jog einame klaidingu keliu. Pagaliau yra ne tik frakcija, bet ir LiCS valdyba, taryba, ir visų pirma eiliniai partijos nariai, kuriems nuoširdžiai rūpi kas, kaip ir kodėl vyksta mūsų valstybėje. Manau, tai tik laiko klausimas kol pavyks įtikinti kai kuriuos frakcijos narius, bet bus labai liūdna jei suvokimas ateis per vėlai, o tuo metu valstybė taps neatsakingos ir kai kuriais atvejais veidmainiškos konservatorių politikos įkaite.
LR Konstitucijoje rašoma – Seimo nario mandatas yra laisvas, nors stebint diskusijas Seime kai kuriais atvejais drįsčiau dėl to suabejoti, bet čia jau kiekvieno Seimo nario sąžinės reikalas. Kolegos partiečiai, kolegos Seimo nariai, negi jus manote, kad niekas aplinkui nemato ir nesuvokia kas vyksta, negi dar nesuprantate, kad tokia veidmainiška politika neturi perspektyvos?
Sutinku, kad laikotarpis sunkus, sutinku, kad reikia daryti ir kai kuriuos nepopuliarius sprendimus, bet nesutinku, kai nežiūrima esmės, kai ekonominiai procesai nevertinami platesniame kontekste, kai prieš teikiant įstatymus neanalizuojama vienų ar kitų sprendimų įtaka visai šalies ekonomikai, kai viena sakoma, o kita daroma, kai klaidos pripažįstamos, bet jos netaisomos, kai vienoms socialinėms grupėms siūloma solidarizuotis kitų sąskaita, kai biudžetas pjaustomas neproporcingai, o kai kuriais atvejais tiesiog žlugdant ištisus sektorius ir t.t.
Viskam yra ribos...
LiCS pirmininko pavaduotojas,
Seimo liberalų ir centro frakcijos narys
Žilvinas Šilgalis